2015 m. buvo atlikti pralaidos remonto ir pradėti naujo tilto statybos, esančios rajoninio kelio Lentvaris - Kariotiškės - Raudonė Nr. 4729 atkarpoje, vadinamoje Klevų alėja, ir patenkančioje į Lentvario dvaro sodybos teritoriją (u. k. 15949) darbai.

Archeologiniai žvalgymai pralaidos vietoje vykdyti 108 m² plote ir 107 m² naujai statomo tilto plote.

Tyrimų metu nustatyta, kad Lentvario dvaro sodybos egzistavimo laikotarpyje XIX a. II pusėje buvo supiltas pylimas keliui į jo reprezentacinę dalį įrengti. Pylimas tuomet buvęs (ties pralaida) apie 13,0 m pločio apačioje ir 8,5 m viršuje bei apie 1,5 m aukščio nuo ežero dugno. Jo šlaitams nuo vandens apsaugoti buvo įrengtos užtvaros, kurias sudarė dvi eilės lygiagrečiai krantui kas 0,15-0,2 m sukaltų kuolų. Tarp kuolų esantis apie 0,52-0,6 m pločio tarpas, greičiausia, buvo prikrautas medžių šakų. I etapo kelio grindinys stipriai apardytas. Jis rastas 1,2 m gylyje nuo dabartinio kelio paviršiaus, H abs 138,10. Pralaidos PR sienelėje likęs tik apie 2,0 m ilgio fragmentas. Šis grindinys, greičiausia, buvo įrengtas Juozapo Tiškevičiaus dvaro statybos etape, t.y. apie 1855-1866 m.

Vėliau, XIX a. pab. atlikus dvaro sodybos rekonstrukciją ir atlikus hidrotechninius darbus, kurių metu pakilo Lentvario ežero lygis, pylimas buvo paplatintas iki 14,5 m pločio apačioje ir susiaurintas iki 8,0 m viršuje bei paaukštintas iki apie 2,0 m aukščio. Tačiau iš išlikusių jo fragmentų galima teigti, kad akmenimis grįstas kelias buvo apie 7,0 m pločio. Šiame etape pylimas, matyt, buvo apsodintas medžiais, kurie suformavo alėją. Pylimas ir II etapo akmeninis grindinys buvo apardyti sovietmečiu kai jo sankasoje buvo klojamos įvairios komunikacijos į dvaro sodybos pastatus bei gamybinę įmonę UAB „Lentvario kilimai“. Dalis pylimo buvo išardyta kai buvo įrengta betoninė pralaida bei kelis kartus remontuotas tiltas tarp Vosilytės upelio ir Lentvario ežero. Dabar nėra galimybės nustatyti ar sovietmečiu įrengta pralaida buvo naujadaras pylime ar rekonstruota jau buvusi dvaro egzistavimo metu, nes jos aplinka stipriai sunaikinta. Negalima atmesti ir šios galimybės, nes daugiau kokių nors dirbtinių ar natūralių kanalų tarp abiejų Lentvario ežero dalių, perskirtų dirbtinio pylimo, nėra.

Reikia atkreipti dėmesį į neatitikimą kelio akmeninių grindinių aukščių pateiktų 2008 m. ir šių tyrimų ataskaitoje. 2008 m. vykdytų archeologinių tyrimų metu šurfe Nr. 8 nurodyta, kad XIX a. pab. akmeninis grindinys rastas 0,4 m gylyje nuo paviršiaus, H abs 138,54, H abs 138, 50. O XIX a. II pusės, t. y. I etapo grindinys, rastas 1,4 m gylyje nuo esamo kelio paviršiaus, H abs 137,64. 2015 m tyrimų metu V prietilčio zonoje II etapo akmeninis grindinys fiksuotas 0,1-0,15 m gylyje nuo asfalto paviršiaus, H abs 139,17, o I etapo grindinys - 1,25 m gylyje nuo esamo paviršiaus, H abs 138,41. R prietiltyje I etapo grindinys rastas 0,9 m gylyje nuo esamo kelio paviršiaus, H abs 138,29, H abs 138,47 (2015 m. tyrimų metu aukščiai nustatyti autorės ir tikrinti UAB „Viadukas“ darbų vadovo).

Tuo tarpu pralaidos vietoje II etapo grindinys fiksuotas 1,2 m gylyje nuo dabartinio kelio paviršiaus, H abs 138,10 ir I etapo 1,6 m gylyje nuo paviršiaus, H abs 137,56. Šie pateikiami aukščiai gali būti klaidingi, kadangi, grindinio akmenys pralaidos griovio sienelėse galėjo kiek pasislinkti daugkartinių žemės darbų metu.

Naujo tilto statyba buvo pradėta senojo Lentvario dvaro sodybos tilto vietoje. Tikėtina, kad jis buvo statytas XIX a. II pusėje, dvaro sodybą įsigijus grafui Juozapui Tiškevičiui. Vėliau, jo sūnui Vladislovui rekonstravus dvaro sodybos statinius buvo nugriauti puošnūs vartai, tačiau tiltas naudotas ir toliau - jis išsaugotas kaip parko kraštovaizdžio elementas ir Édouard‘o François André parke tik, matyt, įgavo kiek kitokias formas, nors neabejotinai jis buvęs medinis.

Pylimo vietoje kultūrinis sluoksnis yra iki 3,5 m storio. Archeologinio sluoksnio nerasta.

Tyrimų metu archeologinių radinių nerasta.