Projektai
2015 m., Vilniaus Kalvarijų komplekso tyrimai
Adresas: Jeruzalės g. 5B, Vilnius Aparašymas:Vilniaus Kalvarijų komplekso (4097), Kryžiaus kelio 34 stoties Viešpaties Jėzaus Kristaus kapo koplyčios (26690) teritorijoje, Jeruzalės g. 5B, buvo planuojama įrenginėti objektų apsaugos priemones bei tiesti naują abonentinį kabelį į Viešpaties Jėzaus Kristaus kapo koplyčią. Planuotos tiesti trasos ilgis - ~110 m, plotis - ~0,5 m, o gylis – 0,8 m. Nagrinėjama teritorija pakliūna į saugomų nekilnojamų kultūros vertybių sąrašą. Dėl šios priežasties, projektuotojų prašymu, prieš vykdant žemės judinimo darbus, buvo atliekami archeologiniai tyrimai. Tyrimų pobūdis – žvalgomieji archeologiniai tyrimai.
Pirmoji, medinė, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia buvo funduota Vilniaus vyskupo Jurgio Belazaro ir pastatyta kartu su Verkių Kalvarijomis 1662 – 1669 m. 1668 m., ji kartu su Kryžiaus kelio stotimis perduota Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonams, o 1675 m. – Šv. Liudviko Bertrand`o dominikonų observantų kongregacijai. 1675 m. kilusio gaisro metu, medinė bažnyčia ir vienuolynas sudegė, o 1700 m. jau buvo atstatyta mūrinė bažnyčia. 1755 m. ansamblį vėl perėmė Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonai. Jų rūpesčių bažnyčia buvo perstatyta. Statybas dosniai rėmė Oršos iždininkas Mykolas Petrauskas (Piotrowski) su žmona Kristina. Atstatymo darbai užsitęsė iki 1772 m. (tuo metu pastatyta ir dvidešimt naujų mūrinių koplyčių). 1772 m., per Sekmines, bažnyčią pašventino Vilniaus vyskupas Tomas Zenkevičius. 1793 m. tuometinis vienuolyno viršininkas – tėvas Dominykas Daunoravičius, presbiterijos pietų pusėje pristatė zakristiją, originaliai dekoruotą stiuko lipdiniais. 1812 m. bažnyčią nusiautė prancūzų armija, tačiau po karo, ji netrukus buvo atnaujinta. 1850 m. caro valdžiai vienuolyną uždarius, bažnyčią ir parapiją perėmė vyskupija (Levendauskas V. Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus Bažnyčia. Lietuvos architektūros istorija. Vilnius. 1994. [T. 2.]. p. 117).
1990 m., lokalizuojant 1962 – 1963 m. nugriautų Verkių Kalvarijų koplyčių pamatus, archeologinius tyrimus atliko archeologas S. Patkauskas. Tyrimų metu nustatyta XVII a. II p. pastatytų 14 koplyčių ir vienų mūrinių vartų stovėjimo vietos. Archeologinių radinių nebuvo aptikta. Tyrėjo nuomone, ši teritorija nebuvusi naudojama buitiniams tikslams(Patkauskas S. Vilniaus Verkių Kalvarijų archeologinių tyrimų ataskaita (1990 m.). 1991. Vilnius. Saugoma LII bibliotekoje, b. 1904).
2010 m., Kalvarijų g. 329, 311 archeologinius žvalgymus atlikto archeologas T. Poška. Archeologiniai žvalgymai vykdyti Katalikiško vaikų darželio ir vienuolyno pastatų statybos metu, t.y. žvalgyta vykdant gręžtinių polių, būsimų pastatų vietose įrengimo, statybos aikštelės įrengimo, elektros kabelių ir nuotekų tranšėjų kasimo vietose. Bendrai žvalgytas apie 4000 m2 plotas. Žvalgymų metu, archeologiniu požiūriu vertingo kultūrinio sluoksnio, radinių ar struktūrų nebuvo aptikta. Nejudintas gruntas – molis – surastas 0,5-1,6 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus. Viršutiniai supiltiniai sluoksniai suformuoti XX a., greičiausiai P bažnyčios pusėje esančių pastatų (dabar laidojimo namai) statybos metu (Poška T. Kalvarijų g. 329, 331 Vilniuje archeologinių žvalgymų 2010 m. ataskaita. 2011.Vilnius. Saugoma KPC Paveldosaugos bibliotekos dokumentų fonduose. Fondo Nr. 39, apyr. Nr. 1, apsk. Vien. Nr. 3140).
2013 m., Kalvarijų g. 333, žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko archeologas L. Girlevičius. Planuojamo statyti pastato su rūsiu vietoje, buvo ištirtas 4 m2 plotas (2 šurfai). Tyrimų metu fiksuota, jog kultūrinio sluoksnio storis šioje vietoje siekia 0,3 - 2,15 m. Pastarasis yra nevertingas, suformuotas arba suardytas XX a. Tyrėjas nurodo, jog ateityje, sklype planuojamų žemės kasimo darbų metu, archeologo dalyvavimas nėra tikslingas (Girlevičius L. Kalvarijų komplekso (4097) teritorijos, Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Kalvarijų g. 333, 2013 metais atliktų žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. 2013. Vilnius. Saugoma KPC Paveldosaugos bibliotekos dokumentų fonduose. Fondo Nr. 39, apyr. Nr. 1, apsk. Vien. Nr. 3651).
2015 m vykdytų žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu iškasti 3 šurfai ir bendrai ištirtas 4 m2 plotas, o žvalgymų metu žvalgyta apie 110 m ilgio bei 0,2 – 0,3 m pločio tranšėja.
Šurfe Nr. 1, po velėnos bei supiltiniu rudos spalvos priemolio, maišyto su pilkos spalvos žeme sluoksniu, apie 0,15 m gylyje, fiksuotas permaišytas rudos spalvos priemolio sluoksnis, kuriame, 0,25 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, atsidengė permaišyti žmonių kaulai. Sluoksnyje taip pat rasta keletas žalia, drumsta glazūra dengtų koklių bei buitinės keramikos fragmentų, o taip pat - stiklinio butelio įspaudas, kuriame – stilizuotame vainike pavaizduotas paukštis, jo centre – kibiras (?), o virš paukščio galvos – karūna (pav. 1). Šis sluoksnis šurfe fiksuotas iki 0,8 m gylio dalyje kv. B1 bei iki 0,9 – 0,95 m gylio kv. A1 bei dalyje kv. B1. Kv. B1, 0,8 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, buvo atidengtas apardytas vaiko kapas (pav. 2). Mirusysis orientuotas ŠV – PR kryptimi, galva turėjusi būti orientuota į ŠV 350° kampu. Mirusysis buvo palaidotas lentiniame karste, aukštielninkas. Bendras karsto ilgis turėjęs būti apie 1 m, o plotis – apie 0,35 – 0,4 m.
Šurfe Nr. 2, po velėna, atsidengė permaišyto rudos spalvos priemolio sluoksnis. 1,15 bei 1,05 m gylyje buvo dalinai atidengti du palaidojimai (pav. 3). Abu mirusieji orientuoti R – V kryptimis. Kape Nr. 2 mirusysis buvo palaidotas aukštielninkas, galva į ŠR (apie 280° kampu), o Kape Nr. 3 mirusysis buvo palaidotas galva į ŠR, apie 260° kampu. Kapo Nr. 2 duobės užpilde rastas Jono Kazimiero šilingas leidžia palaidojimą datuoti XVII a. II p. To paties laikotarpio turėtų būti ir kapas Nr. 3.
Šurfe Nr. 3, po velėnos ir supiltiniu rudos spalvos priemolio, maišyto su pilkos spalvos žeme sluoksniu, kurio storis siekė 0,75 – 1,15 m, fiksuotas 0,1 – 0,3 m storio pilkos spalvos žemės sluoksnis. Šis sluoksnis galėtų būti laikomas buvusiu žemės paviršiumi, ant kurio, veikiausiai XX a. II p., buvo supiltas anksčiau minėtas sluoksnis. Po pilkos spalvos žemės sluoksniu, fiksuotas permaišyto rudos spalvos priemolio sluoksnis, kuriame rasta raudonų plytų duženų bei XVII a. datuojamų koklių ir buitinės keramikos fragmentų. Po šiuo sluoksniu, fiksuotas apie 0,1 – 0,5 m storio pilkos spalvos priemolio sluoksnis, o po juo – tamsiai pilkos spalvos priemolio sluoksnis, kurio storis siekė apie 0,45 m. Galima laikyti, jog šis sluoksnis, tai iki XVII a. vid. buvęs tuometinis žemės paviršius. Po juo, 2,2 – 1,8 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, buvo fiksuotas įžemis – šviesiai rudos spalvos priemolis.
Archeologinių žvalgymų metu, apie 110 m ilgio elektros kabelio tranšėjoje, archeologiniu požiūriu vertingo kultūrinio sluoksnio ar radinių nebuvo aptikta. Kabelis klotas 0,4 (atkarpa tarp šurfo Nr. 2 - 3), 0,2 m gylyje (kapinių teritorija).
Istorinės žinios apie pirmąją medinę Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, kuri buvo pastatyta 1662 – 1669 m., sutampa su tyrimų metu rastais ankstyviausiai datuojamais palaidojimais, t.y. šurfe Nr. 2 rastais dviem palaidojimais, kurie pagal Jono Kazimiero šilingą datuoti XVII a. II p. Galima teigti, jog su pirmosios medinės bažnyčios atsiradimu, šioje vietoje (bažnyčios šventoriuje) imta laidoti.
Šurfe Nr. 3 rastieji koklių fragmentai veikiausiai pateko tarpe tarp 1675 – 1700 m., t.y. kai buvo atstatinėjama po gaisro sudegusi bažnyčia.