Projektai
2014 m. žvalgomieji archeologiniai tyrimai Kušeliškės senovės gyvenvietėje
Adresas: Kušeliškės k., Raseinių r. Aparašymas:Kušeliškės senovės gyvenvietės (u.k. 2304) teritorijoje bei vizualinės apsaugos zonos pozonyje, Šiluvos sen., Raseinių raj., buvo planuojama vykdyti šviesolaidinio kabelio tiesimo darbus. Kadangi šioje senovės gyvenvietėje anksčiau nebuvo atlikti archeologiniai tyrimai, tai prieš atliekant bet kokius žemės judinimo darbus senovės gyvenvietės teritorijoje ir vizualinės apsaugos zonos pozonyje, buvo atliekami archeologiniai tyrinėjimai. Žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu buvo ištirta (pav. 1) 3 perkasos bei 8 šurfai – viso 48 m2 plotas. Tyrimų metu rasta 43 radiniai, iš kurių 25 – atsitiktiniai, t.y. rasti vizualiai žvalgant ariamą lauką senovės gyvenvietės ŠV pusėje.
Senovės gyvenvietės yra apie 250 m į ŠV nuo kelio Raseiniai – Šiluva tilto per Dubysos upę, apie 350 m į R nuo Dubysos ir Melnyčravio santakos. Senovės gyvenvietė lokalizuojama kairiajame Dubysos krante bei užima 5 ha plotą (dar 133,3 ha plotas sudaro vizualinės apsaugos zonos pozonį).
Turima archeologinė informacija yra itin fragmentiška ir skurdi. J. Puzinas savo knygoje „Naujausi proistorinių tyrinėjimų duomenys“ mini Kušeliškių k. rastus V – VI a. dirbinius - apyrankę platėjančiais galais bei nuokamieninį buoželinį smeigtuką (VAK`o byla Nr. 039, psl. 114 – 115).
1980 m. J. Balčiūno vykdytos žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Raseinių rajone metu, buvo renkama informacija ir apie Kušeliškių k. radinius, tačiau ekspedicijos ataskaitoje minima apklausus vietinius gyventojus, bet jokių žinių apie galimus kapinynus negauta (Balčiūnas J. 1980 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Raseinių rajone ataskaita.1981. Vilnius. Saugoma KPC archyve. Fondo Nr. 27, aprašo Nr. 1,saug. vien. Nr. 90).
1991 m. J. Balčiūnas pakartotinai lankė archeologinius objektus Raseinių rajone. Išvykos ataskaitoje vėlgi minima Kušeliškės senovės gyvenvietė, užimanti apie 5 ha plotą, bei tai, jog faktiškai visa jos teritorija ariama. Tyrėjas nurodo, kad gyvenvietėje kultūrinis sluoksnis sodrus, iki 0,7 m storio. Ataskaitoje nurodoma, jog šiame sluoksnyje aptikta lipdytos keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi (Balčiūnas J. 1991 m. išvykos į Raseinių rajoną ataskaita. Vilnius. 1992. Saugoma KPC archyve. Fondo Nr. 28, aprašo Nr. 1,saug. vien. Nr. 3).
Perkasoje Nr. 1, po velėna fiksuotas rudos žemės (armens) sluoksnis, kurio storis siekė apie 0,3 m. 0,15 m gylyje, kv. B3-5, buvo atidengta cemento ir baltų silikatinių plytų, apie 2,4 m ilgio bei 0,35 – 0,1 m pločio, neaiškios paskirties konstrukcija. Po armeniu, fiksuotas rudos spalvos žemės sluoksnis, kurio storis apie 0,2 m, o po šiuo sluoksniu – 0,65-0,7 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus – juodos spalvos žemės sluoksnis, kurio storis siekė 0,25 m. 0,65 – 0,9 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, fiksuotas įžemis – gelsvos spalvos smėlio sluoksnis. Perkasos kv. A-B-1-2, 0,65 – 0,7 m gylyje fiksuota buvusio upelio (?) vaga. Archeologinių radinių perkasoje nerasta.
Perkasoje Nr. 2, po velėnos su juodžemiu sluoksniu (0,3 – 0,48 m storio), fiksuotas supiltinis smėlio su žvyru sluoksnis (supiltas kelio tiesimo metu), kurio storis siekė 0,1 – 0,3 m. Po šiuo sluoksniu, 0,1 – 0,5 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, fiksuotas šviesiai pilkos spalvos žemės sluoksnis, kurio storis – 0,2-0,35 m. Kv. A-B-1-3 fiksuotas perkasimas (ištęsto lęšio formos), užpildytas pilkos spalvos žeme. 0,3 – 0,8 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, fiksuotas juodos spalvos žemės sluoksnis, kurio storis siekė 0,05 – 0,1 m. Perkasos kv. B2, 0,4 m gylyje (nuo PV sienutės), buvo fiksuotas netaisyklingo ovalo formos perkasimas, o jame atidengti naminio gyvūno (veikiausiai šuns) griaučiai. Įžemis – gelsvos spalvos smėlis pasiektas 0,4 – 0,85 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus.
Perkasoje Nr. 3, po 0,4 – 0,45 m storio velėnos su juodžemiu sluoksniu, atsidengė rudos spalvos žemės sluoksnis, kurio storis – 0,25-0,35 m. Šiame sluoksnyje rasta XVII – XX a. I p. datuojamos buitinės keramikos bei molio tinko fragmentų ir galbūt grublėtos keramikos fragmentų. Pastarieji radiniai datuotini I m. e. tūkst. Veikiausiai į šį sluoksnį senovės gyvenvietės radiniai įnešti arimo metu, kadangi iki įtraukiant į saugomų nekilnojamų kultūros paveldo registro objektų sąrašą, ši gyvenvietė buvo intensyviai ariama. 0,5 – 0,6 m gylyje fiksuotas juodos spalvos žemės sluoksnis, kurio storis siekė 0,15 – 0,25 m. Kv. B1 fiksuotas šlynu, maišytu su smėliu, užpildytas perkasimas (?). Tikėtina, jog šis darinys suformuotas žmogaus, kadangi šlyne, maišytame su smėliu, rasta angliukų, o perkasimo (?) šlaitai buvo apie 85° statumo. Įžemis (gelsvos spalvos smėlis) fiksuotas 0,7 m gylyje, kv. B1 – 1,75 m gylyje.
Šurfe Nr. 1, po velėna, fiksuoti supiltiniai, o po jais – sąnašiniai sluoksniai (smėlio). Švarus smėlis pasiektas tik kv. A1 – 3,2 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus (pav. 2).
Šurfe Nr. 2, po velėna, fiksuotas iki 0,6-0,75 m storio tamsiai rudos spalvos žemės sluoksnis, o po juo – 0,25-0,3 m storio rudos spalvos žemės sluoksnis. Po šiuo sluoksniu fiksuotas sąnašinis, šviesaus smėlio sluoksnis, o po juo – juodžemis (0,65 – 0,7 m storio). Įžemis – geltonos spalvos smėlis fiksuotas 1,75 – 1,8 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus.
Šurfe Nr. 3, po velėna, fiksuoti apie 0,8 m storio supiltiniai sluoksniai, supilti kelio tiesimo metu. Po jais fiksuoti buvusio upelio pakrantėje (?) buvę sluoksniai. Apie 1,25 – 1,65 m gylyje, fiksuotame 0,25 – 0,55 m storio rudos spalvos žemės sluoksnyje, rasta XVIII – XIX a. datuojamos buitinės keramikos bei geležinio peilio fragmentas. Įžemis – žvyras, pasiektas 2,45 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus.
Šurfe Nr. 4, po velėna su juodžemiu (0,1 – 0,3 m storio), fiksuotas tamsesnės spalvos juodžemio sluoksnis, kurio storis siekė 0,05 – 0,3 m. Šis sluoksnis (rasta buitinės keramikos grublėtu paviršiumi (pav. 3), molio tinko fragmentų, geležies šlako) datuojamas I m. e. tūkst. ir yra priskiriamas senovės gyvenvietės kultūriniam sluoksniui. Po šiuo sluoksniu fiksuotas apie 0,1 – 0,15 m storio juodos spalvos žemės sluoksnis, o po juo – 0,25-0,7m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, fiksuotas įžemis – žvyras.
Šurfe Nr. 5, po velėna, fiksuotas iki 0,4 m storio juodžemio sluoksnis, o po juo – juodos spalvos žemės sluoksnis, kurio storis siekė 0,15 – 0,3 m. Įžemis – rudos spalvos priemolis pasiektas 0,65 – 0,7 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus.
Šurfe Nr. 6, po velėna, fiksuotas 0,15 – 0,4 m storio rudos spalvos žemės, maišytos su moliu sluoksnis, o po juo – 0,1-0,2 m storio geltonos spalvos smėlio, maišyto su juodžemiu sluoksnis. Pastarieji sluoksniai veikiausiai susiformavo kelio tiesimo metu. 0,5 – 0,65 m gylyje fiksuotas 0,3 – 0,4 m storio pilkos spalvos žemės sluoksnis, o po juo – pilkos spalvos smėlio su angliukais sluoksnis. Šis sluoksnis buvo nelygus, t.y. sudarė „daubą“, kurios viršuje fiksuotas gelsvos spalvos smėlio su pilkžemiu sluoksnis (0,1 m storio ties viduriu), o po juo – juodos spalvos žemės sluoksnis (0,15 m storio ties viduriu). Šie du sluoksniai sudarė lęšį, kuris buvo pilkos spalvos žemės sluoksnio viršuje. 1,1 – 1,2 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, buvo pasiektas įžemis – smėlis su molio lęšiais.
Šurfuose Nr. 7 bei Nr. 8, po velėna, 0,1 m bei 0,05 m gylyje fiskuotas įžemis – rudos spalvos priemolis.
Pagal atliktų tyrimų rezultatus, galima teigti, jog Kušeliškės senovės gyvenvietė užima kur kas didesnį plotą nei šiuo metu saugoma gyvenvietės teritorija. Nors I m. e. tūkst. radinių rasta tik šurfe Nr. 4, tačiau vizualiai pražvalgius ariamo lauko P iš PR kraštą, žemės paviršiuje buvo rasta nemažai titnago nuoskalų (pav. 4), geležies šlako, pavieniai grublėtos keramikos (?) fragmentai, XVII a. datuojamos žiestos, dengtos drumsta alavo glazūra keramikos. Galima manyti, jog į ŠV, ariamame lauke yra senovės gyvenvietės tęsinys arba antroji senovės gyvenvietė.
Lyduvėnų gyventojų pasakojimais, nagrinėjama teritorija nuolat būdavo užliejama pavasarį. Tą patvirtina ir šurfuose Nr. 1 bei Nr. 2 fiksuoti sąnašiniai sluoksniai. Senovės gyvenvietė buvo įkurta aukštesnėje Dubysos slėnio vietoje, kurio neužsemdavo pavasariniai potvyniai. Tikėtina, jog senovės gyvenvietės teritoriją į atskiras dalis dalino natūralūs barjerai – į Dubysą įtekantys smulkūs upeliai. Kaip tik tokio upelio užakusią vagą pavyko fiksuoti perkasoje Nr. 1.
Ateityje būtina atlikti detalesnius senovės gyvenvietės archeologinius tyrimus, kadangi šiai dienai sunku nusakyti šios gyvenvietės teritoriją, kultūrinio sluoksnio intensyvumą, o kas svarbiausiai – išlieka nežinoma galimo V – VI m. e. a. kapinyno vieta. Taip pat, tikėtina, jog Dubysos pakrantėje galėjusi būti akmens amžiau stovyklavietė ar gyvenvietė, kadangi arime pavyko rasti nemažai titano nuoskalų. Net neabejotina, jog Kušeliškės senovės gyvenvietė yra reikšmingas šio regiono archeologinis paminklas, kurio tyrimai turi būti tęsiami ir ateityje.