Gelgaudiškio dvaro sodyba (u.k. 1013), Gelgaudiškio m.,Šakių r. sav.,

Trumpai apie Gelgaudiškio dvaro sodybą

Gelgaudiškio apylinkėse žmonės pradėto kurtis XV a. pab. Tuo metu Gelgaudiškio vietovėje įkurtas Skirsnemunės dvaro palivarkas iki XVI a. pab. vadintas Gelgaudiškiu. 1504 m. jis buvo atskirtas nuo Skirsnemunės dvaro ir tapęs savarankiška valda Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro padovanotas LDK raštininkui Jonui Sapiegai. Šiam mirus, dvaras perėjo jo našlei Elžbietai Sapiegienei. Po jos mirties Skirsnemunės dvaro laikytojas Stanislovas Skopas bandė jėga susigražinti Gelgaudiškį. Tačiau po ilgų derybų 1566 m. Gelgaudiškio dvaras atiteko sūnui, kuris valdė Zapiškį, Povilui Sapiegai. Šiuo laikotarpiu prie dvaro sodybos, esančios ant viršutiniosios Nemuno terasos, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į Nemuno slėnį, apatiniojoje susiformavo gyvenvietė, kurią imta vadinti net miesteliu.

1585 m. Gelgaudiškis atiteko Gardino žemės teisėjui Grigaliui Masalskiui, kuris 1586 m. dvarą pardavė savo žentui Motiejui Dembinskiui. Tais pat metais dvarą jau valdė Kasparas Oziemblovskis. 1599 m. Gelgaudiškio dvarą pasidalino jo sūnūs. B. Kviklys nurodo, kad „Yra išlikęs (J. Jablonskio paskelbtas) Gelgaudiškio dv. 1666 m. inventorius, surašytas naujos nuomos proga. Iš aprašymo matyti, kad dvare buvo vartai su 4 stulpais, o ant šių vartų buvo įruošta sūrinė. Dvare būta daug trobesių, jų tarpe gyv. namai, klėtis ir klėtelė su dideliais aruodais, tvartai, klojimas, bravoras, pirtis ir greta jos salyklinė, kepykla ir kt. Gelgaudiškio pievose buvo daržinė šienui sukrauti“. 1655 m. sudarytame Gelgaudiškio dvaro inventoriuje miestelis neminimas, o didelėje dvaro sodyboje yra nurodyta buvus koplyčią. 1655 m., vykstant Lietuvos-Lenkijos karui su Rusija ir Švedija į Gelgaudiškį iš Veliuonos per Nemuną persikėlė švedų generolo Jokūbo Delagardžio (Jacob Delagardie) kariuomenė. Tikėtina, kad tuo metu buvo sunaikintas ne tik miestelis, bet ir dvaro sodyba, o kartu ir kiti S. Oziemblovskiui priklausę kaimai. 1688 m. dalį Gelgaudiškio valdos nusipirko LDK raštininkas Andrius Gelgaudas. 1718 m. dvaro savininku minimas Jonas Sapiega. Kadangi, tuo metu šioje Užnemunės teritorijoje vyko intensyvus ūkinis gyvenimas, tikėtina, kad tuo metu tiek miestelis tiek ir dvaras buvo atkurti. XVIII a. pab., po trečiojo Lietuvos – Lenkijos valstybės padalinimo Gelgaudiškis kartu su Užnemunės sritimi atiteko Prūsijai. Dvaro savininku tapo vokietis baronas Teodoras Keidelis (Teodor von Keudell). Jis iš esmės ėmėsi pertvarkyti dvarą. Buvo griaunami seni kaimai, steigiami nauji palivarkai, statomi gamybiniai ir ūkiniai dvaro pastatai. Po jo mirties dvaras atiteko sūnui Gustavui, kuris, sekdamas tėvo pėdomis, toliau steigė naujus palivarkus, stiprino savo ūkį. Čia veikė šveicariškų ir limburgiškų sūrių įmonė, garsėjo Keudell žirgynas, veikė plytinė. 1842-1845 m. buvo pastatyti nauji neoklasicistiniai vienaaukščiai dvaro rūmai. 1887 m. paskelbus įstatymą, draudžiantį užsienio piliečiams pasienio zonoje valdyti dvarus, Gustavui von Keudell teko parduoti dvarą. 1892 m. Gelgaudiškio dvarą nusipirko bendrovė, kurios savininkai buvo J. Montvila, J. Svida, A. Baltutis ir A. Zanas. Dvaras kurį laiką buvo šios bendrovės nuosavybe. 1900 m. dvarą nusipirko grafas Medardas Komaras.

XX a. pr. sudarytame Vokietijos kariuomenės generalinio štabo žemėlapyje (1 pav.) buvo užfiksuotas ne tik Gelgaudiškio miestelis apatinėje Nemuno terasoje, bet ir ant aukštutinės terasos buvusi didoka dvaro sodyba. Plane aplink sodybą vaizduojamas didelis parkas, kuris buvo pertvarkytas XIX a. pab.

Deja, neilgai trukus Gelgaudiškio dvaras buvo išparceliuotas. 80 ha dydžio dvaro sodybos dalis su parku buvo atiduota Moterų globos komitetui, kuris čia įsteigė vaikų prieglaudą. Prieglauda buvo iki 1941 m., o po II Pasaulinio karo rūmuose įkurta pagalbinė mokykla – internatas, kuri veikia ir dabar dalyje dvaro sodybos pastatų.

Pokario metais t.y. XX a. II pusėje Gelgaudiškio miestelis jau neišsiteko apatinėje terasoje palei Nemuną ir imtas plėsti viršutiniojoje į P ir į V nuo dvaro sodybos. Suformuotas tankus ne tik mažaaukščių pastatų bet kelių aukštų daugiabučių namų. Toks teritorijos urbanizavimas sunaikino dvaro sodybos aplinką.

Dvaro sodybos teritorijoje, nors pagal istorinius šaltinius jos atsiradimo laikas yra XV a. pab. – XVI a., jau eilę metų yra vykdomi statybos (tvarkybos) darbai be archeologinių tyrimų. Tokiu būdu ir toliau lieka neaiškios šio dvaro archeologinės charakteristikos – senoji palivarko ar dvaro sodybos vieta, kultūrinio sluoksnio sklaidos, datavimo ir išlikimo klausimai.

2014 m. numatomų tiesti šviesolaidžio tinklų trasos vietoje, dvaro sodybos rūmų PV pusėje, buvo ištirti 5 šurfai, kurių bendras plotas 12,25 m² (žr. planą). Tyrimų metu rasti tik permaišyti sluoksniai susiformavę vandentiekio ir fekalinės nuotekynės statybos ir gerbuvio tvarkymo darbų metu. Bent kokių archeologinę vertę turinčių radinių ar archeologinių ir architektūrinių struktūrų nerasta.