Projektai
2014 m., Vytauto g. 2D, Biržai
Adresas: Vytauto g. 2D, Biržai Aparašymas:Biržų senojo miesto vietoje (u.k. 3219), kapinių (u.k. 10817) teritorijoje, Vytauto g. 2D sklype, buvo planuojama įrengti paminklo Žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę originalo liekanų ekspoziciją. Pagal pateiktus priešprojektinius pasiūlymus, planuojama įrengti apie 30 m2 ploto ekspozicinę erdvę (pamatai įgilinami iki 1,2 m), prie J. Radvilos g. šulinėlio prijungti lietaus nuotekas, elektros liniją prisijungti nuo Nepriklausomybės aikštės Š dalies šviestuvų elektros trasos, o taip pat – įrengti takelį nuo Vytauto g. iki eksponuojamo paminklo. Pagal užsakovo – UAB „Baltican LTD“ pateiktus priešprojektinius pasiūlymus, būsimų žemės judinimo darbų vietoje buvo atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai. Tyrimų metu iškastos dvi žvalgomosios perkasos (2 X 6 m dydžio) bei vienas šurfas (2 X 2 m dydžio) ir bendrai ištirtas 28 m2 plotas, rasti 248 radiniai.
1991 m. A. Baublys archeologinius tyrimus atliko prie Nepriklausomybės paminklo (žr. pav. 1). Ištirti du plotai (viso 37 m2). Tyrimų metu rastas XVII a. kelias, vedęs į tvirtovę, o taip pat aptiktas medinio pastato fragmentas su kamino padu. Tyrėjas ši pastatą priskyrė XVI a. pab. – XVII a.(Baublys A. Biržų senamiestis (AR 117 c). Nepriklausomybės paminklo tyrimai.1991. Biržai. Saugoma BKM „Sėla“ archyve).
2005 m. J. Radvilos ir Ligoninės gatvėse archeologinius žvalgymus vykdė A. Duderis. Projektinis trasų gylis buvo 0,9 m. Fiksuoti supiltiniai sluoksniai. Tyrėjas ataskaitos neparengė.
2005 m. įgyvendinant Nepriklausomybės aikštės rekonstrukciją, archeologinius tyrimus atliko R. Songailaitė. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai buvo atlikinėjami būsimų lietaus nuotekų trasų vietose (žr. pav. 1). Ištirta 17 šurfų bei 5 perkasos. Po žvalgomųjų tyrimų, trasos buvo kasamos mechanizuotu būdu. Bendrai ištirtas 313 m2 plotas – 163 m2 žvalgomųjų archeologinių tyrimų bei žvalgyta 150 ilginių metrų mechanizuotai kasamose trasose. Tyrimų metu fiksuoti XIX a. pab. – XX a. pr. pastatų pamatų fragmentai bei grindinių fragmentai. Aptiktas XVI a. pab. – XVII a. kultūrinis sluoksnis su buitine keramika, kokliais. Plote Nr. 5, kuris buvo kasamas LN trasoje (turėjusi praeiti nuo J. Radvilos g. iki R Biržų tvirtovės fosos), 1,9 m gylyje, po supiltiniais sluoksniais, buvo atidengtas iš molio ir akmenų suformuotas šlaito sutvirtinimas – 2 m pločio bei 2 m storio.(Songailaitė R. J. Radvilos g., Ligoninės g. ir žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę paminklo teritorijos archeologiniai tyrimai 2005 m. 2005. Biržai. Saugoma BKM „Sėla“ archyve – PL-5270).
2006 m. buvo tęsiami Nepriklausomybės aikštės archeologiniai tyrimai (vad. R. Songailaitė). Tyrimai vykdyti dviem etapais. Pirmame etape ištirta 17 šurfų ir 1 plotas (viso 99 m2), o antruoju etapu ištirta 18 šurfų – viso 79 m2 (žr. pav. 1). Tyrimų metu taip pat fiksuoti XIX a. pab. – XX a. čia stovėjusių pastatų pamatų fragmentai, atidengti užversti rūsiai, atidengti to paties laikotarpio grindinių fragmentai. Taip pat aptiktas XVI a. pab. – XVII a. kultūrinis sluoksnis su šiam laikotarpiui būdingais radiniais. (Songailaitė R. Biržų senojo miesto vietos (A518P) aikštės prie Nepriklausomybės paminklo archeologinių tyrimų 2006 m. ataskaita. 2006. Biržai. Saugoma BKM „Sėla“ archyve – PL-6218/145).
2006 m. vykdant Vytauto g. rekonstrukciją (nuo Vytauto – Kęstučio gatvių sankryžos iki Vytauto – J. Bielinio g. sankryžos), archeologinius tyrimus atliko R. Songailaitė (žr. pav. 1). Tyrimų metu ištirti 4 plotai (po 8 m2) bei 3 šurfai (po 4 m2). Tiesiant lietaus nuotekų trasą, žvalgymai buvo atlikti 75 m ilgio atkarpoje (žr. pav. 1). Bendrai ištirta apie 120 m2. Plote Nr. 1 po asfalto danga fiksuotas grindinys, klotas XX a. 4 dešimt., o po juo - iki 1,4 m storio supiltinis XIX a. kultūrinis sluoksnis. 1,3 – 1,4 m gylyje rastas šakų paklotas. Plotuose Nr. 2 ir Nr. 3 fiksuota analogiška situacija, t.y. iki 1,2 m storio supiltinis XIX a. sluoksnis, o po juo atidengti XVI a. pab. – XVII a. pastatų pamatų fragmentai. Plote Nr. 4 fiksuotos neaiškios paskirties akmenų konstrukcijos, o šurfuose Nr. 5,6,7 kultūrinio sluoksnio neaptikta, įžemis pasiektas 0,7 – 0,8 m gylyje (Songailaitė R. Biržų senojo miesto vieta (A518 P), Vytauto g., žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. 2006. Biržai. Saugoma BKM „Sėla“ archyve – PL-5606/1).
Tomo Makovskio XVII a. pr. graviūroje, pažymėta didelė gatvė, einanti nuo reformatų bažnyčios iki vartų Vilniaus kelyje. Tai senoji Vilniaus gatvė. Dabartinė Vytauto gatvė susidarė po 1704 m. Biržų pilies sugriovimo ir 1731 m. inventoriuje minima kaip gatvė, „dirvone prie pilies“. Vytauto gatvė susiformavo tik 1922 m., patvirtinus Biržų generalinį miesto planą. Iki 1919 m., dalis dabart. Vytauto gatvės nuo J. Basanavičiaus iki Kęstučio gatvės buvo vadinama Dirvono gatve. ŠV Dirvono (dabart. Vytauto) gatvės pusę pradėta užstatyti dar XVIII a. II p. XIX a. 7 – 8 dešimt. Grafai Tiškevičiai pastatė mokyklą, kurios pastatas išliko iki 1944 m. Prieš I-ąjį Pasaulinį karą, gatvė jau buvo tankiai užstatyta. 1922 m. Dirvono (dabart. Vytauto) gatvė buvo praplatinta ir tapo centrine miesto gatve. 1932 m. ji buvo 2210 m ilgio, išgrįsta akmenimis 1330 m, o šaligatviai – cementiniai. Kvartalas tarp Vytauto, Rotušės ir Ligoninės gatvių buvo tankiai užstatytas. 1931 m. buvo pastatytas paminklas Žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę (aut. R. Antinis), suformuotas skveras aplink paminklą. 1946 m. (?) paminklas buvo susprogdintas ir vietoje užkastas.
Per II-ąjį Pasaulinį karą Biržai buvo sudeginti. 1939 m. spalio mėn., Rusijos armijai grąžinus Lietuvai Vilnių, į Pabaltijo kraštus įvedama kariuomenė, o mažiau nei po poros mėnesių, Pabaltijo valstybės patenka į Sovietų sąjungos sudėtį. Prasidėjus koviniams veiksmams, Lietuvos teritoriją perima vokiečiai, o 1941 m. birželio 28-ąją dieną, pirmieji vokiečių kariai pasiekia Biržus (Januševičius B. Biržai 1941 – 1944 metais // Biržų istorijos apybraižos. 2006. Vilnius. p. 191 – 203).
Vokiečiai Biržuose šeimininkavo iki 1944 m. rudens. Rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais, Biržų, Pasvalio krašte bei kaimyninėje Latvijoje, vyko nuožmūs mūšiai tarp vokiečių karinių dalinių ir Raudonosios armijos. Tuo metu, Biržai ėjo iš rankų į rankas. Vokiečių kariniai manevrai pateikiami schemoje Nr. 1. Rugpjūčio pradžioje, vokiečiai, stipriai spaudžiami Raudonosios armijos, turėjo trauktis iš Biržų (per Daukniškius link Nemunėlio Radviliškio). Taigi, 1944 m. rugpjūčio pradžioje, Biržų miestas vėl atiteko rusams (Mehrle H. Puolamieji ir gynybiniai mūšiai tarp Biržų ir Bauskės // Biržų istorijos apybraižos. 2006. Vilnius. p. 211 – 219).
1944 m., buvusio paminklo Žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę vietoje, buvo pradėti laidoti Raudonosios armijos kariai, t.y. čia pirmiausia pradėti laidoti į individualius kapus (kapinių teritorijos vidurinė, šiaurinė, rytinė ir dalinai pietinė dalis), o 1945 m. imta laidoti į masines kapavietes, kurių buvusios dvi. Iš amžininkų pasakojimų žinoma, jog miesto apylinkėse palikti, bepradedą irti karių palaikai, buvo šakėmis arba viela apvyniojus galūnes traukiami ir kraunami į vežimus ir vežami užkasti. 1945 m. rugpjūčio 18 d. „Biržiečių tarybiniame žodyje“ (Nr. 27), yra paminėta, jog „<...> kai kurie žuvusieji Raud. Armijos kariai tapo palaidoti mūšio vietoje ir jų kapus puošė dėkingi už išvadavimą tų apylinkių gyventojai. <...> Taip š.m. rugpjūčio 12 d. <...> buvo perkelta iš apylinkių į Biržų Brolių kapines žuvusiųjų kovose už mūsų Tėvynės laisvę Raudonosios Armijos kovotojų palaikai.“
2014 m. atliktų archeologinių tyrimų metu, Perkasoje Nr. 1, po velėna, fiksuotas smėlio sluoksnis, kuris buvo supiltas vykdant kapinių tvoros įrengimo darbus. Po velėna ir supiltiniu smėlio sluoksniu, fiksuotas apie 0,6 m storio pilkos spalvos žemės su plytų duženomis sluoksnis, kurį reikėtų datuoti XIX a. II p. – XX a. I p.. Po juo, kv. A-B-4-6, atsidengė supiltinis, apie 0,1 m storio priemolio sluoksnis. 0,8 gylyje fiksuotas apie 0,2 m storio pilkos spalvos žemės sluoksnis, datuotinas XVII a. Šio sluoksnio viršuje rastas suplotas, lūžęs ties išplatėjimu žalvarinis žiedas (žr. pav. 2). Priekinė žiedo dalis apskritimo formos, ornamentuota susikertančių linijų ornamentu. Ties išplatėjimo kraštais – du grioveliai. Įžemis pasiektas 0,9 – 1 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus.
Perkasoje Nr. 2, po velėna fiksuotas 0,4 – 0,75 m storio juodžemio su pavieniais akmenimis bei plytų duženomis sluoksnis. Perkasos kv. A-B-3-6, fiksuotas supiltinis priemolio sluoksnis, kurio storis siekė iki 0,3 m. Šis sluoksnis supiltas lyginant žemės paviršių (įdubus žemei po masine kapaviete). 0,4 – 0,5m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, kv. A-B-3-5, fiksuotas apie 2,8 m pločio perkasimas (masinės kapavietės viršutinė dalis). 0,7m gylyje, per visą perkasos ilgį, atidengtas dujotiekio vamzdis, orientuotas ŠV – PR kryptimi. Kv. A-B-1-2, 0,9 m gylyje, po juodžemio sluoksniu, fiksuotas supiltinis rudos spalvos priemolio sluoksnis, o po juo, apie 0,35 – 0,4 m storio pilkos spalvos žemės sluoksnis, datuotinas XVII a. Tuo tarpu kv. A-B-6, po juodžemio sluoksniu, 0,85 m gylyje, atsidengė pilkos spalvos žemės sluoksnis (datuotinas XVII a.), o po juo – 0,05 m storio pilkos spalvos žemės, maišytos su žvyru ir plytų duženomis sluoksnis. 0,4 – 0,5 m gylyje išryškėjęs perkasimas tęsėsi toliau ir buvo užpildytas pilkos spalvos priemoliu, maištu su juodžemiu, plytų fragmentais bei akmenimis. 1,3 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, buvo pasiektas masinės kapavietės viršus. Tyrimų metu buvo atidengtas masinės kapavietės fragmentas – dalinai atidengti 5 žmonių palaidojimai bei vienas palaidojimas lentiniame karste (žr. pav. 3). Įžemis perkasoje pasiektas tik kv. A-B-1-2 bei A-B-6 – 1,3 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus.
Tikėtina, jog 1944 – 1945 m. masinėje kapavietėje buvo laidojami ne vien Raudonosios armijos kariai, bet ir civiliai, kadangi iš dalinai atidengtų 6 palaidojimų, tik vieną buvo galima priskirti kario palaidojimui. Likusieji į kapavietę buvo sumesti bet kaip, galbūt beveik nuogi, kadangi tyrimų metu nefiksuota tekstilės liekanų, nerasta sagų, diržų ar kitų su apranga susijusių radinių.
Kadangi į šią kapavietę buvo gabenami mirusieji ne vien iš miesto, bet ir iš apylinkių, tai tikėtina, jog laidojami bei perlaidojami žmonių palaikai buvo gana stipriai apirę – vienam iš palaidotųjų trūko dešinės rankos dilbio bei plaštakos kaulų (nebuvo matyti būdingų sužeidimų, kurie leistų teigti, jog dalis rankos buvo nuplėšta mirties metu).
Šurfe Nr. 1, po velėna, fiksuotas iki 0,35 – 0,4 m storio smėlio sluoksnis, kuris buvo supiltas įrenginėjant kapinių tvorą (analogiška situacija perkasoje Nr. 1). Po velėna bei supiltiniu smėlio sluoksniu, buvo fiksuotas juodžemio su griuvenomis sluoksnis, kurio storis siekė 0,3 – 0,65 m. Po šiuo sluoksniu, 0,75 – 0,8 m gylyje, fiksuotas apie 0,1m storio rudos spalvos priemolio sluoksnis, o po juo – pilkos spalvos žemės sluoksnis, kurio storis siekė 0,4 m. Šį sluoksnį galima datuoti XVII a. 1,25 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus fiksuotas įžemis – rudos spalvos priemolis su kalkakmenio priemaišomis.
Remiantis tyrimų metu gautais duomenimis, galima teigti, jog tyrinėta teritorija buvo mažai urbanizuota, t.y. veikiausiai iki XVIII a. pr. funkcionavusios pilies apšaudymo lauko vietoje nebuvo vykdoma aktyvi veikla, o vėliau, apšaudymo laukui praradus svarbą, šioje vietoje galėjusi būti ūkinės veiklos zona.
X