Projektai
2015 m., Raubonių vandens malūnas-karšykla-verpykla
Adresas: Raubonių k., Taikos g. 5, Pasvalio r. Aparašymas:Raubonių vandens malūno-karšyklos-verpyklos (u.k. 2399) teritorijoje, Pasvalio r. sav., Raubonių k., Taikos g. 5 sklype buvo atlikti geologiniai tyrimai, kurių metu buvo išgręžta 11 geologinių gręžinių bei malūno-karšyklos-verpyklos pastato PV, ŠR kampuose bei prie V sienos, buvo iškasti 4 kasiniai. Žemės judinimo bei gręžimo darbai buvo atlikti be archeologinių tyrimų. Kadangi nagrinėjama teritorija yra saugomas kultūros paveldo objektas, kuriame yra tikimybė aptikti archeologiniu požiūriu vertingą kultūrinį sluoksnį, tai Pasvalio rajono savivaldybės administracija, atliktų žemės judinimo bei gręžimo darbų vietose, užsakė atlikti archeologinius tyrimus. Tyrimų pobūdis – žvalgomieji archeologiniai tyrimai.
Žvalgomųjų archeologinių tyrimų tikslas buvo – atlikti archeologinius tyrimus geologinių gręžinių bei kasinių gretimybėse, fiksuoti vietos stratigrafiją, nustatyti žemės sluoksnių chronologiją, pateikti paveldosaugines rekomendacijas dėl ateityje galimų žemės judinimo darbų.
Pirmosios žinios apie Raubonių vandens malūną mus pasiekia iš 1775 m., kai buvo renkami duomenys apie žemės valdų ir miestų dūmų skaičių. Upytės pavieto padūmės ir gėralų mokesčių tarifas yra pirminis šaltinis, bylojantis apie Krinčino parapijos Raubonių malūną (Gricienė N. Raubonių malūnas ir vilnų karšykla – verpykla // Raubonių istorijos vingiais. 2013. Klaipėda. P. 103 – 117). 1777 m. vandens ir vėjo malūnų liustracijoje – surašyme teigiama, jog Raubonių malūne veikusios dvejos girnos, o mokestis iždui siekęs 20 auksinų metams (Ibid.).
Iki galo neaišku, kas buvo pirmasis malūno steigėjas. Tikėtina, jog Raudonpamūšės dvarą 1740 m. nusipirkus Žadeikonių karališkojo dvaro seniūnui Adomui fon Roppui, Raubonyse buvo pastatytas ir pirmasis vandens malūnas. Iš istorinių šaltinių žinoma tai, jog Raubonių malūnas buvo tapęs Raudonpamūšės dvaro pramonės centru, o šalia jo veikė karčema ir bravoras (Ibid.).
Panašu, jog vandens malūno darbas buvęs sezoninis, t.y. Tatulos upei užšalus, malūnas neveikdavo. Žinoma, jog iš akmenų ir rastų Tatulos upėje buvo įrengta užtvanka ir tokiu būdu buvo sukeltas vanduo pagerinti malūno efektyvumui (Ibid.).
Gricienės sudarytoje „Raubonių istorijos vingiais“ knygoje, randame ir senojo vandens malūno (?) nuotrauką (pav. 1). Lieka neaišku, iki kurių metų šis XVIII a. II p. statytas malūnas funkcionavo.
1790 m. Raudonpamūšės dvarą nupirkus rusų armijos maršalui Vilhelmui Ditrichui fon Roppui, Raubonių malūno istorija lieka neaiški iki XIX a. pab. Panašu, jog Lui fon Roppui perėmus giminės valdas, tarpe tarp 1860 – 1882 m, Raubonyse iškilo ir naujasis mūrinis vandens malūnas (Ibid.).
1907 m. pradėjo veikti iš raudonų plytų sumūrytas malūnas ir vilnų karšykla-verpykla su Anglijoje ir Švedijoje supirkta technologine įranga (Raubonių vandens malūnas – vilnų karšykla-verpykla. [Interaktyvus]. Žiūrėta 2015.09.22. Prieiga per internetą:< http://www.pasvalia.lt/object.php?id=60 >).
2015 m. spalio mėn., Raubonių vandens malūno-karšyklos-verpyklos (u.k. 2399) teritorijoje, buvo atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai, kurių metu ištirti 6 šurfai (12 m2 bendro ploto). Tyrimų metu rasta 17 radinių, kurie perduoti Pasvalio krašto muziejui.
Šurfe Nr. 1, po apie 0,4 – 0,45 m storio supiltiniais sluoksniais, buvo atidengtas mūrinių pamatų fragmentas – 1,6 X 1,6 m dydžio. Pamatų plotis – apie 0,2-0,25 m. Pamatas mūrytas iš raudonų plytų, kurios rištos cementiniu skiediniu. Pamatų apačia pasiekta apie 0,8 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus. Apatinė pamatų dalis formuota iš nedidelių – apie 0,1 X 0,15 - 0,15 X 0,2 m dydžio akmenų. Pamatų fragmentas datuotinas XX a. II p. 1 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, buvo fiksuotas dar vienas pamatų fragmentas – iš kalkakmenio luitų kloti, apie 0,4 – 0,45 m pločio pamatai, orientuoti ŠV – PR kryptimi. Pamatų akmenys tarpusavyje rišti melsvos spalvos moliu. Pamatų apačia pasiekta apie 1,2 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus. Šie pamatai galėtų būti siejami su šioje vietoje stovėjusiu mediniu Raubonių malūnu. Tokiu atveju, pamatų fragmentą tektų datuoti XVIII a. II p. Lieka neaišku, iki kada stovėjęs pirmasis (medinis) Raubonių malūnas.
Šurfe Nr. 2, po supiltiniais sluoksniais, 0,6 – 1,15 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus buvo atidengta architektūrinė konstrukcija. Kalkakmenio luitų konstrukcija buvo iš dviejų dalių. Pirmoji dalis (fiksuota 0,6 – 0,75 m gylyje, prie šurfo P sienutės) formuota ir mažesnių kalkakmenio luitų – 0,05 X 0,05-0,2 X 0,3 m dydžio, o antroji dalis (fiksuota 0,75 – 1,15 m gylyje, prie šurfo Š sienutės) formuota iš didesnių – 0,2 X 0,2-0,3 X 0,4 m dydžio luitų. Kalkakmenio luitai tarpusavyje rišti kalkiniu skiediniu (su nedidele smėlio priemaiša) bei orientuoti R – V kryptimi. Tarpas tarp šių dviejų konstrukcijos dalių buvo užpildytas kalkiniu skiediniu su kalkakmenio gabaliukais. Panašu, jog tyrimų metu atidengta konstrukcija turėtų būti siejama su Tatulos upės krantine, t.y. ši struktūra turėjusi apsaugoti malūną nuo pavasarinių potvynių, kadangi upė išsiliedavusi labai plačiai ir panašu, jog siekdavusi malūno pamatus. Šią kalkakmenio luitų konstrukciją reiktų datuoti XIX a. II p.
Šurfuose Nr. 3 – 5, po pilkos spalvos žemės sluoksniu, buvo fiksuotas uždumblėjęs, upės dugno tamsiai pilkos spalvos žemės, su vandens augalų liekanomis sluoksnis. Tik šurfuose Nr.4 -5 buvo pasiektas pirminis upės dugno lygis (žvyras).
Šurfe Nr. 6, po pilkos spalvos žemės sluoksniu bei rudos spalvos molio sluoksniu, 0,5 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, buvo pasiektas stambus žvyras su smulkesniais akmenimis. Tai būdingas Tatulos pakrantėms gruntas. Šį sluoksnį turėtume laikyti įžemiu.