Projektai
2011-2012 m. žvalgomieji archeologiniai tyrimai Linkuvoje
Adresas: Linkuva, Pakruojo r. Aparašymas:XV-XVI a., dar prieš pastatant pirmąją Linkuvos bažnyčią, šia vietove galėję eiti keliai į Bauskę, per Plonėnus, į Žeimelį, centrinę Žemaitiją ir Sidabrę, be to šioje vietoje galėjusi būti kaimavietė davusi pradžią Linkuvos miesteliui.
Valakų reforma Linkuvos parapijoje vykdyta 1554 m. Tačiau, matyt, dėl sudėtingos gamtiniu požiūriu teritorijos, kurioje buvo įsikūręs miestelis, jam nebuvo pritaikyta standartinė stačiakampio plano miesto schema, nes banguota ir raižyta vietovė nebuvo tinkama taisyklingam tiesių gatvių tinklui formuoti. Vėlesnė Linkuvos miestelio istorija yra susijusi su Bialozorų šeimos istorija. 1564 m. mirus Linkuvos ir Plonėnų dvarų savininkei O. Bialozorienei, jos vados buvo padalytos. Viena jos dalis atiteko Vaclavui Ploniauskui ir jo žmonai Jadvygai Biolozoraitei, o kita dalis su Linkuvos miesteliu liko jos sūnums Mykolui ir Jokūbui Bialozorams.
XVIII a. II pusės dokumentuose nurodoma, kad Bialozorams priklausiusi jurizdika, ištekėjus Onai Bialozoraitei už Simono Zabielos, o Sofijai Bialozoraitei už Stanislovo Ruselio, buvo padalyta dar į tris dalis. Miestelyje nesant vieno šeimininko, jurzdikų šeimininkai tvarkėsi kiekvienas savaip ir taip kenkė miestelio ūkinei bei urbanistinei raidai.
1861 m. Kauno gubernijos aprašyme nurodyta, kad per Linkuvą eina prekybos traktas iš Šiaulių į Bauskę, o privačiame miestelyje renkasi dideli prekymečiai. Jame yra 112 kiemų su 474 gyventojais, katalikų bažnyčia ir žydų maldykla, vandens ir vėjo malūnai, lentpjūvė.
XX a. I pusėje, iki II Pasaulinio karo, Linkuvos miesto centras jau buvo apstatytas raudonų plytų 1 arba 2 aukštų namais, matyt, gatvės ir aikštė išgrįstos akmenimis ir įrengti betono šaligatviai.
Linkuvos „pritaikymas naujam gyvenimui“ prasidėjo po II Pasaulinio karo. Imta tiesinti kai kurias gatves, statyti neaiškios architektūros pastatus. Tuomet iš esmės pasikeitė dar XX a. I pusėje buvęs miesto vaizdas, o kai kuriose gatvėse užstatymo struktūra.
2010 m. Linkuvos miestelyje žvalgomieji archeologiniai tyrimai buvo vykdyti siaurojo geležinkelio komplekso teritorijoje, S. Dariaus ir S. Girėno g. 290 m, Kalno g. 488 m, Ryto g. apie 200 m ilgio atkarpose t.y. apie 900 kv. m. plote. Tyrimų metu ištirti 29 šurfai. Šurfuose kastuose siaurojo geležinkelio komplekso (u. k. 21898) teritorijoje rastas XX a. 3 dešimtmetyje klotas akmenų grindinys. Archeologinio sluoksnio ar radinių nerasta. Tirtose S. Dariaus ir S. Girėno, Kalno, Ryto g. atkarpose išlikusio archeologinio sluoksnio nerasta. Supiltiniuose sluoksniuose rastus radinius galima datuoti XVIII –XX a. pr.
2011 m. žvalgomieji archeologiniai tyrimai ir archeologiniai žvalgymai vykdyti Slėnio g. 118 m, J. Janonio g. 165,5 m, Pašvitinio g. 416 m, Gimnazijos g. 275 m, S. Dariaus ir S. Girėno g. 280 m, Vienybės a. 126,0 m, Taikos g. 32,0 m, Žaliosios g. 39,0 m, Tilto g. 115,0 m, Šulinio g. 92,0 m, Laisvės g. 384 m, viso 2042,5 m. Tyrimų metu iškasti 56 žvalgomieji šurfai, kurių bendras plotas 215,5 m².
Apibendrinus tyrimų medžiagą galima teigti, kad miestelis kūrėsi aukščiausioje teritorijos vietovėje apsuptoje šlapių, molingų žemumų t.y. Taikos ir Gimnazijos g. aukštuma, Vienybės a. R galas, Varpo ir Laisvės g. aukštuma šalia Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios. Gamtinės sąlygos diktavo ne tik miestelio planą, bet ir plėtrą. 2011 m. tyrimų metu ankstyviausias kultūrinis sluoksnis su XVII a. pab. radiniais buvo rastas tik Vienybės a. ŠR dalyje (šurfas Nr. 41). Nors iš ankstesnių tyrimų žinoma, kad XVI-XVII a. kultūrinis sluoksnis rastas šalia Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios, Sodo g. teritorijoje kur buvo vienuolyno palivarko vieta.
Kitas svarbus miestelio vystymosi faktorius buvo gaisrai. Jų pėdsakai – medžio anglies gabalėliai ar sluoksneliai rasti beveik visuose tyrinėtuose šurfuose. Dalis XVIII-XIX a. medinių namų buvo dengti raudonomis keramikinėmis „olandiškomis“ čerpės. Jų duženų rasta daugelyje kastų šurfų, tame tarpe ir labiau nuo centro nutolusiose vietose kaip pvz. Pašvitinio g.
Sudėtingos gamtinės sąlygos sąlygojo ir susisiekimo įrangos vystymąsi. Archeologinių tyrimų metu S. Dariaus ir S. Girėno g., Šulinio g. durpingame juodos žemės sluoksnyje rasti žabai, kuriuos tradiciškai naudodavo kelių sausinimui. XX a. I pusėje grindžiant miestelio gatves kaip grindinio sausinimo ir stabilumo priemonę naudojo priemolį. Jo sluoksnis buvo randamas visuose gatvių su akmeniniais grindiniais, trasose kastuose šurfuose.
Tikėtina, kad pagrindinės miestelio gatvės – Pašvitinio, Taikos, Tilto, Gimnazijos, S. Dariaus ir S. Girėno g. yra išlaikiusios savo trasas jas vietomis kiek patiesinus arba paplatinus. Sovietmečiu supylus naujus sampilus virš buvusių XX a. I pusės akmeninių grindinių kai kurių gatvių buvo pakeistas aukštis.
Vienybės a. dalis nuo J. Janonio g. link S. Dariaus ir S. Girėno g. yra suformuota XX a. I pusėje, nugriovus arčiausia gatvės stovėjusius namus ir tokiu būdu išplėtus aikštės erdvę iki dabartinės. Šurfuose Nr. 45, 46 rastas ne tik XVIII-XIX a. kultūrinis sluoksnis, bet ir XX a. I pusės statinių pamatų liekanos bei nesunykusios nugriautų namų medienos gabalai.
Šulinio g. yra XIX a. pab. urbanistinis darinys. Ji susiformavo atstatant miestą po XIX a. pab. gaisrų, kai sudegė apie 80% Linkuvos sodybų. Iki tol jos nebuvo arba nebuvo esamoje trasoje. Vieno iš pastatų pamatų griovio pėdsakai rasti gatvės trasoje šalia dabartinio gyvenamo namo Šulinio g. Nr. 1. Tačiau Šulinio g. teritorija buvo intensyviai gyvenama jau XVIII a. Tad tikėtina, kad gatvės aplinkoje galima rasti ankstyvesnį kultūrinį sluoksnį.
- Ataskaita,-2010-m..pdf
- Ataskaita,-2011-m.,-t.-I.pdf
- Ataskaita,-2011-m.,-t.-II.pdf