Projektai
2010-2011 m. žvalgomieji archeologiniai tyrimai Maišiagaloje
Adresas: Maišiagala, Vilniaus r. Aparašymas:Maišiagala istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1365 m., kai kryžiuočiai sunaikino pilį, buvusią pakeliui į Kernavę. Tačiau bene reikšmingiausias ir svarbiausias istorinis veiksmas siejamas su Maišiagala yra J. Dlugošo pateikta žinia, kad „viename iš ypatingų lietuvių miškų, kuriuose giminės ar šeimos turėdavo tam tikrus židinius mirusiųjų kūnams deginti, su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais žėrinčiu purpuriniu drabužiu, paauksuotu sidabro diržu perjuostu apsiaustu, buvo sudegintas Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Toji vieta buvusi netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės, Kukaveičiu vadinamame miške“. Yra žinoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas miręs 1377 m.
Tai, kad Maišiagalos pilis buvo svarbi to laikotarpio istorijos kontekste rodo ir tas faktas, kad ji minima XIV a. II pusės kryžiuočių kelių aprašymuose ir tai, kad miestelyje 1387 m., po Lietuvos krikšto, buvo pastatyta viena iš septynių to laikotarpio bažnyčių, o jis pats jau paminėtas 1387-1392 m. datuojamame M. Tichomirovo paskelbtame „Rusų miestų sąraše“.
Žinių apie Maišiagalos gyvenvietės, o vėliau ir miestelio užuomazgas ar vystymąsi yra labai nedaug. Miestelio urbanistinę struktūrą tyrinėję specialistai mano, kad gyvenvietė XV a. galėjusi susiformuoti kaip svarbus prekybos ir amatų centras svarbiame Vilniaus – Ukmergės - Rygos trakte. Būtent šalia jo susiformavo trikampė miestelio aikštė ir abipus jos miestelėnų namai bei karčiamos. XVI a. II pusėje, miesteliui sudegus, susidarė palankios sąlygos Valakų reformos įgyvendinimui. Po šio perplanavimo, kaip ir daugelis prekybinių ir amatų centrų, miestelis įgijo stačiakampį planą. XVII a. pr. miestelis buvo atiduotas laikyti Tartu kaštelionui Motiejui Lenkui, 1610 m. jau Teodorai Sapiegienei, vėliau Ukmergės pakamario žmonai Kaminskienei bei Jonui Tyzenhauzui su sūnumi Kazimieru, o 1773-1775 m. valstybės seimas leido Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui sukeisti jam priklausiusią Liachovičių pilies valdą Baltarusijoje su Maišiagalos. Nuo tada Maišiagalos miestelis su dvaru tapo privačia valda. 1792 m. Maišiagalos miestelėnai išsirūpino miesto teises ir herbą, tačiau po to kai Targovicos konferencija panaikino Ketverių metų seimo nutarimą, Maišiagala vėl neteko savivaldos. 1794 m. sukilimo metu žuvus Ignotui Masalskiui, miestelis vėl ėjo per savininkų rankas, kol pateko Anupro Hauvalto nuosavybėn. Šis savininkas pasižymėjo išskirtiniu aršumu ir žiaurumu. Tačiau būtent šis dvarininkas dėl nesuprantamų priežasčių iki šiol yra teigiamai prisimenamas Maišiagaloje.
2010 m. vykdyti archeologiniai žvalgomieji tyrimai nekilnojamosios kultūros vertybės, Maišiagalos piliakalnio su gyvenviete (u. k. 24178) ir Maišiagalos buv. dvaro sodybos fragmentų (u. k. 900) vizualinės apsaugos pozonio Smėlio, Vilniaus, Dūkštų, Šv. Antano, Mokyklos ir Kiemelių g. įrengiamų vandentiekio ir buitinės nuotekynės magistralinių tinklų vietose. Ištirti 58 šurfai. Apibendrinus istorinę ir archeologinę medžiagą buvo pasiūlytos nekilnojamojo kultūros paveldo objekto - Maišiagalos senojo miesto teritorijos, kuri apimtų miesto centrinėje dalyje esančios kalvos aukščiausiąją dalį, apibrėžiant teritorijos ribas Vilniaus g. su greta abipus gatvės esančiais sklypais, visą šv. Antano ir (Gaisrininkų g.) su abipus gatvės esančiais sklypais bei aukščiausioje Trumposios g. dalyje. Taip pat įvertinant objekto istorinę vertę buvo pasiūlyta parengti paveldotvarkinį planą Maišiagalos, kaip urbanistinio paveldo objekto, kurio viena iš verčių būtų išlikęs gatvių tinklas ir dangos įrengimo technologija.
Tęsiant tinklų statybos darbus2011 m. vykdyti archeologiniai žvalgomieji tyrimai Vilniaus ir Šv. Antano gatvėse. Iškasti 36 skirtingo dydžio šurfai, kurių bendras plotas 129,0 m² ir vienas 21,0 m² dydžio tyrimų plotas. Apibendrinant gautą medžiaga nustatyta, kad Šv. Antano g. trasa yra seniausia Maišiagalos miestelyje, ji, greičiausia, atsiradusi kartu su pirmosiomis miestiečių sodybomis ir buvusi pagrindine miesto gatve iki XVIII a. pab. įrengiant Vilniaus g. trasą. Pradžioje gatvė buvo prisiderinusi prie reljefo, tačiau pakankamai tiesi ir grįsta akmenimis. Atsiradus Vilniaus g. trasos atkarpa ėjusi iki Dukštos upės, buvo panaikinta ir sujungta su Vilnius g. užpylus nuokalnės apačioje esančią šlapią daubą. Pirmiausia buvo apgyvendinta jos PR dalis t.y. nuo Dukštos upelės iki sankryžos su Trumpąja g. Tai patvirtina šurfuose rasti XVI a. pab.-XIX a. radiniai. Tai kad Šv. Antano g. yra buvusi pagrindine miestelio gatve patvirtina ir tas faktas, kad dabartinės Vilniaus g. trasoje, prieš dabartinės Maišiagalos bažnyčios, kuri mažai keitė savo statybos vietą, šventoriaus vartus yra buvusios Maišiagalos miestelio kapinės. Archeologinių tyrimų metu plote Nr. 1 ir šurfe Nr. 32 buvo rastas 21 palaidojimas. Iš jų du vaikų arba mažamečių paauglių kapai. Mirusieji laidoti ištiestoje padėtyje, galvomis 195º -250º PV kryptimi. Rankos daugiausia buvo sulenktos per alkūnes ir padėtos ant dubens arba ant juosmens. Tik vienas kapas Nr. 19 buvo rastas su įkapėmis. Kape rastos geležinio su vario liekanomis stiliaus liekanos, neaiškios organinės medžiagos kapšelio, puošto vario lydinio skardos tūtelėmis, liekanos ir vario lydinio, juostinis su trimis ranteliais žiedas. Tokie radiniai yra datuojami XV-XVI a. III ketvirčiu. Dar viename kape Nr. 10 buvo rastas Žygimanto Augusto sidabrinis dvidenaris (1566-1570 m). Be to, tyrimų metu įvairiose vietose buvo rasti keli daiktai iš suardytų kapų. Tokiu būdu, bent jau vėlyviausia rastų kapinių chronologinė riba yra XVI a. II pusė. Pavieniai žmonių skeletų kaulai iš suardytų kapų buvo rasti jau 0,65 m gylyje nuo dabartinio asfaltuotos gatvės paviršiaus. Kai kurie kapai buvo stipriai apardyti kasant kapų duobes vėlesniems kapams. Vietinių gyventojų pasakojimu žmonių skeletų kaulų yra randama kai kuriuose Vilniaus g. sklypuose. Tad tikėtina, kad kapinės užima kiek didesnį miestelio plotą šalia dabartinės Maišiagalos bažnyčios.
Vilniaus g. šurfe Nr. 35, tirtame sklype Vilniaus g. 23, buvo rastas griuvenų sluoksnis. Vietinių gyventojų pasakojimu ir užfiksuota Maišiagalos miestelio XX a. I pusės nuotraukose, šioje teritorijoje yra buvęs didelis pastatas, naudotas kaip karčiama. II Pasaulinio karo metu pastatas buvo susprogdintas, tačiau, pasakojama, kad yra išlikę skliautiniai rūsiai, užpilti žemėmis.
- Ataskaita,-2010-m.,-t.-I.pdf
- Ataskaita,-2010-m.,-t.-II.pdf
- Ataskaita,-2011.pdf